smarkočius

×smarkõčius, -ė (hibr.) smob. (2) 1. Sut žr. smarkauninkas 1: Kurs smarkiai darbus dirba be atilsio, tas smarkõčius J. Toki garbingi vyrai, toki smarkočiai ieškojo, o nerado BsPIII22. 2. Švn, Kpč, Ig, Snt žr. 2 smarkininkas 1: Vykit šitą smarkõčių per duris – dar jis muštis prasdės! Lš. Jų vyrai smarkõčiai – žiūrėk, i pešasi Plv. Tokie jau smarkõčiai atsirado Vl.